Gyvenimo kokybė nepriklauso nuo to, kurioje vietoje stovime kitų atžvilgiu. Ji priklauso nuo to, ar nepametame ryšio su tuo, kas mums malonu, prasminga ir gyva.
Gyvenime mes visada esame prastesni. Už kažką. Kažkur. Kažkieno akimis. Visada atsiras žmogus, kuris uždirba daugiau, atrodo geriau, pasiekė greičiau, kalba drąsiau ar gyvena įdomiau.
Ir tuo pačiu metu – mes visada esame ir geresni. Už kažką. Kažkur. Kažkieno akimis. Visada atsiras žmogus, kuriam mūsų drąsa, jautrumas ar gebėjimas išklausyti jau yra daugiau, nei jis šiuo metu gali.
Tai neišvengiama. Tai paprasta žmonių įvairovės matematika.
Tačiau tikras klausimas ne tas ar šiuo metu esame geresni ar prastesni. Tikras klausimas – kiek energijos atiduodame bandydami nebūti prastesni ir kiek lieka pačiam gyvenimui.
Baimė būti prastesniu tyliai perima kryptį
Dažnai tai net nevadiname lyginimusi. Tai gali atrodyti kaip ambicija, kaip tikslų siekimas, kaip noras augti. Ir iš tiesų – augimas yra natūralus. Norėti daugiau, mokytis, kurti, plėstis yra sveika.
Tačiau labai subtili riba atsiranda tada, kai kryptį pradeda diktuoti ne smalsumas ar vidinė motyvacija, o baimė.
Baimė atsilikti. Baimė būti nepakankamam. Baimė, kad jei nesistengsiu dar labiau, tapsiu mažiau vertingas.
Tuomet net ir pasiekimai nebeatneša ramybės. Nes jie tampa ne patirties rezultatu, o savivertės garantu. O garantijų šiame gyvenime nėra.
Gyvenimo kokybė gimsta ne palyginimo skalėje
Tikras gyvenimas vyksta ne ten, kur mes esame geresni ar prastesni. Jis vyksta ten, kur mes esame gyvi.
Kada paskutinį kartą leidote sau mėgautis tuo, kas jums iš tikrųjų malonu, be poreikio tai pateisinti?
Be būtinybės paversti tai produktyvumu?
Be minties, kad galėtumėte tuo metu daryti kažką „naudingesnio“?
Gal tai buvo paprastas rytas be skubėjimo.
Gal pokalbis, kuriame nereikėjo vaidinti stipresnio ar išmintingesnio.
Gal veikla, kurioje netapote geriausiu, bet jautėtės gyvi.
Šios akimirkos dažnai atrodo mažos. Tačiau būtent jos kuria santykį su gyvenimu. Ne statusas. Ne rezultatai. O gebėjimas būti patirtyje.
Nepamesti to, kas iš tikrųjų svarbiausia
Mes visada būsime ir geresni, ir prastesni. Tiesiog. Nuo to nepabėgsime.
Bet galime pasirinkti, ar gyvenimo kryptį lems nuolatinis įrodinėjimas, ar sąmoningas buvimas.
Galime paklausti savęs: ar aš gyvenu tam, kad išvengčiau jausmo būti mažesniu? Ar gyvenu tam, kad patirčiau tai, kas man gera?
Gyvenimo kokybė nepriklauso nuo to, kurioje vietoje stovime kitų atžvilgiu.
Ji priklauso nuo to, ar nepametame ryšio su tuo, kas mums malonu, prasminga ir gyva. Nuo to, ar leidžiame sau tuo mėgautis ne tada, kai „užsitarnaujame“, o dabar.
Ir galbūt brandos ženklas nėra tapti geresniu už kitus.
Galbūt tai gebėjimas ramiai pripažinti: kažkur aš būsiu prastesnis. Ir vis tiek galiu gyventi pilnavertį, man artimą gyvenimą.
