Praktinis tekstas kasdienai kai norite labiau pamilti save ir stiprinti savo vertę.
Yra dvi versijos – „aš“ ir „tu“. Pasirink tą, kuri šiuo metu labiau tinka.
Rinkis „aš“ formą, kai nori stiprėti ir jaustis tvirčiau, nori priminti sau savo vertę, jauti, kad gali kalbėti su savimi kaip suaugęs žmogus su savimi. Tai padeda auginti vidinę atramą.
Rinkis „tu“ formą, kai jautiesi labai pažeidžiama(as) ar sugniuždyta(as), stipriai save kritikuoji, viduje jautiesi tarsi mažas, pasimetęs vaikas. Tuomet skaityk tekstą lyg kalbėtum su tuo savimi, kuriam dabar labiausiai reikia švelnumo.
Jei abejoji – pabandyk abi versijas ir pastebėk, kuri labiau ramina kūną ir mintis. Gali būti, kad skirtingomis dienomis tiks skirtinga forma.
Tu esu unikali(us) ir tai yra ypatinga
Kai jautiesi silpna(as), pavargusi(ęs) ar nusivylusi(ęs) savimi, tai dar nereiškia, kad su tavim kažkas negerai. Gyvenimas gali būti sunkus ir kartais reikalauti daugiau, nei turi jėgų. Skausmas gali mėginti įtikinti, kad tavo vertė priklauso nuo to, kaip tau sekasi ar kaip jautiesi. Bet tai netiesa.
Gyvenimo sunkumai nėra tavo kaltė.
Tavo emocijos nėra tavo trūkumas.
Tavo pažeidžiamumas nėra silpnumas.
Normalu kartais jaustis blogai, pavargti nuo kovos, jausti nerimą, pyktį, kaltę ar liūdesį. Tai nepadaro tavęs mažiau vertinga(u). Tai parodo, kad esi žmogus, kuris jaučia.
Tavo nesėkmės ar kitų žmonių žodžiai nenusako tavo vertės. Jei kažkas nepavyko ar kažkas tavęs nepasirinko, tai nereiškia, kad esi nepakankama(as). Tavo vertė nepriklauso nuo rezultatų, produktyvumo ar kitų nuomonės. Tu esu vertinga(as) vien todėl, kad esi.
Kai tau sunku, tau labiausiai reikia ne kritikos, o palaikymo. Ne spaudimo, o švelnumo. Tu gali sau tai duoti. Gali sustoti ir pastebėti, kaip tu kalbi su savimi. Jei su savimi esi griežta(as), gali mokytis kalbėti švelniau. Gali leisti sau pailsėti, paprašyti pagalbos, pasakyti „ne“ kai per sunku. Tavo poreikiai yra svarbūs. Tu turi teisę saugoti save.
Meilė sau reiškia išgirsti save – pastebėti, ką jauti ir ko tau reikia, ko bijai, ko ilgiesi. Kartais pakanka sustoti, lėtai įkvėpti ir paklausti: „Ko man dabar reikia?“ – įsiklausyk, nes atsakymas gali būti labai tylus. Gali priminti sau: tau sunku, ir tu esi su savimi. Tu nepaliksi savęs tada, kai tau savęs labiausiai reikia.
Tu gali priimti, kad šiuo metu esi tokia(s), kokia(s) esi – su savo baimėmis, klaidomis, neužtikrintumu. Priėmimas nereiškia, kad nustojai stengtis. Tai reiškia, kad pokytis prasideda ne iš neapykantos sau, o iš rūpesčio. Meilė sau stiprėja ne kaip staigus jausmas, o kaip kasdienis pasirinkimas – savęs neapleisti, būti šalia. Ir tai nėra egoizmas. Tai nėra „savimyla”. Tai nėra abejingumas kitiems. Tai yra pasirūpinimas savimi.
Gali būti, kad nemoki besąlygiškai mylėti save. Gali būti, kad niekas tavęs to neišmokė. Gali būti, kad tavo vidinis kritikas labai stiprus. Tai suprantama. Net jei rytoj vėl save sukritikuosi, tai nereiškia, kad grįžai į pradžią. Tu mokaisi. Žingsnis po žingsnio.
Tu esu unikali(us). Nėra kito žmogaus su tavo patirtimi, tavo jautrumu, tavo būdu matyti pasaulį.
Tavo nerimas rodo, kad tau rūpi. Tavo skausmas rodo, kad esi gyva(as) ir gebi mylėti.
Net jei kartais matai savyje trūkumus, tai dar nereiškia, kad neturi ir stiprybių.
Šiandien gali padaryti mažą dalyką dėl savęs.
Gali atleisti sau –
jei suklydai. Klaidos yra gyvenimo dalis. Jos neišvengiamos, ir tu nesu tik klaidos ar sunkumai.
Jei nebuvai tobula(as), jei tau nepavyko arba pavyko ne taip, kaip norėjai.
Mes visi esame riboti – galimybių, situacijų, gebėjimų. Nepasisekimas yra tokia pati žmogiška patirtis kaip ir sėkmė. Daug ką darome iš nežinojimo, iš baimės, iš tuometinių galimybių ribų.
Gali būti sau švelni(us) ir atjaučianti(is). Kai tau nepavyksta, tau skauda. Tavo jausmai yra tikri, ir tu esi kartu su savimi.
Gali palaikyti save geru žodžiu ir priminti: sunkumai yra etapai. Tu jau esu įveikusi(ęs) ne vieną, padėsi sau įveikti ir šį.
Ir gali sau priminti tai, kas svarbiausia – tau nereikia užsitarnauti teisės būti. Tu esu vertinga(as). Ir to pakanka.
Aš esu unikali(us) ir tai yra ypatinga
Kai jaučiuosi silpna(as), pavargusi(ęs) ar nusivylusi(ęs) savimi, tai dar nereiškia, kad su manimi kažkas negerai. Gyvenimas gali būti sunkus ir kartais reikalauti daugiau, nei turiu jėgų. Skausmas gali mėginti įtikinti, kad mano vertė priklauso nuo to, kaip man sekasi ar kaip jaučiuosi. Bet tai netiesa.
Gyvenimo sunkumai nėra mano kaltė.
Mano emocijos nėra mano trūkumas.
Mano pažeidžiamumas nėra silpnumas.
Normalu kartais jaustis blogai, pavargti nuo kovos, jausti nerimą, pyktį, kaltę ar liūdesį. Tai nepadaro manęs mažiau vertinga(u). Tai parodo, kad esu žmogus, kuris jaučia.
Mano nesėkmės ar kitų žmonių žodžiai nenusako mano vertės. Jei kažkas nepavyko ar kažkas manęs nepasirinko, tai nereiškia, kad esu nepakankama(as). Mano vertė nepriklauso nuo rezultatų, produktyvumo ar kitų nuomonės. Aš esu vertinga(as) vien todėl, kad esu.
Kai man sunku, man labiausiai reikia ne kritikos, o palaikymo. Ne spaudimo, o švelnumo. Aš galiu tai duoti sau. Galiu sustoti ir pastebėti, kaip aš kalbu su savimi. Jei su savimi esu griežta(as), galiu mokytis kalbėti švelniau. Galiu leisti sau pailsėti, paprašyti pagalbos, pasakyti „ne“ kai per sunku. Mano poreikiai yra svarbūs. Aš turiu teisę saugoti save.
Meilė sau man reiškia išgirsti save – pastebėti, ką jaučiu ir ko man reikia, ko bijau, ko ilgiuosi. Kartais pakanka sustoti, lėtai įkvėpti ir paklausti: „Ko man dabar reikia?“ – įsiklausau, nes atsakymas gali būti labai tylus. Galiu priminti sau: man sunku, ir aš esu su savimi. Aš nepaliksiu savęs tada, kai man savęs labiausiai reikia.
Aš galiu priimti, kad šiuo metu esu tokia(s), kokia(s) esu – su savo baimėmis, klaidomis, neužtikrintumu. Priėmimas nereiškia, kad nustojau stengtis. Tai reiškia, kad pokytis prasideda ne iš neapykantos sau, o iš rūpesčio. Meilė sau stiprėja ne kaip staigus jausmas, o kaip kasdienis pasirinkimas – savęs neapleisti, būti šalia. Ir tai nėra egoizmas. Tai nėra „savimyla”. Tai nėra abejingumas kitiems. Tai yra pasirūpinimas savimi.
Gali būti, kad nemoku besąlygiškai mylėti save. Gali būti, kad niekas manęs to neišmokė. Gali būti, kad mano vidinis kritikas labai stiprus. Tai suprantama. Net jei rytoj vėl save sukritikuosiu, tai nereiškia, kad grįžau į pradžią. Aš mokausi. Žingsnis po žingsnio.
Aš esu unikali(us). Nėra kito žmogaus su mano patirtimi, mano jautrumu, mano būdu matyti pasaulį.
Mano nerimas rodo, kad man rūpi. Mano skausmas rodo, kad esu gyva(as) ir gebu mylėti.
Net jei kartais matau savyje trūkumus, tai dar nereiškia, kad neturiu ir stiprybių.
Šiandien galiu padaryti mažą dalyką dėl savęs.
Galiu atleisti sau –
jei suklydau. Klaidos yra gyvenimo dalis. Jos neišvengiamos, ir aš nesu tik mano klaidos ar sunkumai.
Jei nebuvau tobula(as), jei man nepavyko arba pavyko ne taip, kaip norėjau.
Mes visi esame riboti – galimybių, situacijų, gebėjimų. Nepasisekimas yra tokia pati žmogiška patirtis kaip ir sėkmė. Daug ką darome iš nežinojimo, iš baimės, iš tuometinių galimybių ribų.
Galiu būti sau švelni(us) ir atjaučianti(is). Kai man nepavyksta, man skauda. Mano jausmai yra tikri, ir aš esu kartu su savimi.
Galiu palaikyti save geru žodžiu ir priminti: sunkumai yra etapai. Aš jau esu įveikusi(ęs) ne vieną, padėsiu sau įveikti ir šį.
Ir galiu sau priminti tai, kas svarbiausia – man nereikia užsitarnauti teisės būti. Aš esu vertinga(as). Ir to pakanka.
