Skirtingos perspektyvos – ne priešai, o realybė. Kodėl taip sunku priimti kito perspektyvą? O juk artumas prasideda ten, kur baigiasi įrodinėjimas.
Įsivaizduokite ant žemės nupieštą skaičių. Vienas žmogus mato „6“, kitas – „9“. Abu įsitikinę, kad yra teisūs. Ir abu yra teisūs. Problemos prasideda ne todėl, kad matome skirtingai. Jos prasideda tada, kai nusprendžiame, kad kito matymas kelia grėsmę mūsų pačių tiesai. Kitaip sakant, pradedame ginčytis kieno tiesa yra teisingesnė.
O kas pasakė, kad tik jūsų tiesa yra tiesa? O kodėl negali būti kelios tiesos?
Poros santykiuose tai vyksta nuolat. Išoriškai atrodo, kad ginčijamasi dėl smulkmenų – kas neplovė indų, kas vėlavo, kas pamiršo paskambinti. Tačiau po tuo dažnai slypi kur kas gilesnis dalykas: poreikis būti suprastam ir baimė būti paneigtam.
Konfliktas dažnai yra apie jausmą, o ne faktą
Kai partneris sako: „Tu manęs neklausai“, jis dažnai nekalba apie faktą. -> Jis kalba apie jausmą – apie vienatvę, apie nepastebėtumą, apie ilgesį būti svarbiam.
Kai kitas atsako: „Aš juk stengiuosi“ -> jis taip pat kalba apie jausmą – apie pastangas, apie nuovargį, apie troškimą būti įvertintam.
Abu gina ne argumentą. Abu gina savo vidinę realybę, abu nori išsakyti kaip jaučiasi. Abu nori būti išgirstais.
Labai dažnai kito tiesa mums pasirodo kaip grėsmė:
Jei jis teisus, gal aš klystu.
Jei ji jaučiasi įskaudinta, gal aš ją įskaudinau.
Jei mūsų patirtys skiriasi, gal mes nesame tokie artimi, kaip norėjosi tikėti.
Tačiau tikrąją grėsmę patiria ne tik tas, kuris girdi kitokią nuomonę. Grėsmę dažnai išgyvena tada, kurio kitokia nuomonė ar patirtis nėra priimama.
Tai žeidžia autonomiją
Autonomiškumas santykyje reiškia teisę turėti savo jausmus, savo interpretaciją, savo reakciją. Kai partneris reaguoja taip, tarsi mano išgyvenimas būtų neteisingas ar perdėtas, aš galiu pasijusti ne tik nesuprastas, bet ir taip tarsi mane mėgina pakeisti. Tarsi mano vidinį pasaulį reikėtų pakoreguoti taip, kad jis taptų kitam priimtinas.
Kai žmogus supyksta tai dažnai būna signalas apie ribą. Pyktis gali reikšti: „Mano tiesa čia atmetama.“ „Tu bandai ją pataisyti.“ „Tu nori, kad aš jausčiausi kitaip, nei jaučiuosi.“ Tokiu momentu žmogus gali atrodyti, kad jo vidinė realybė yra ginčijama, koreguojama ar net paneigiama.
Tuomet konfliktas jau nebėra apie konkretų įvykį. Jis tampa apie teisę būti savimi santykyje. Apie teisę matyti „6“, net jei kitas mato „9“.
Tada atsiranda skubėjimas įrodyti, paaiškinti, pagrįsti.
Atsiranda baimė nutilti, nes jei nustosiu kalbėti – ar būsiu išgirstas?
Jei nuleisiu gynybą – ar mano tiesa dings?
Jei pripažinsiu, kad tu matai kitaip – ar tai reikš, kad aš atsisakau to, kuo tikiu?
Priimti kito perspektyvą nereiškia su ja sutikti
Čia ir atsiranda subtili riba tarp dalinimosi ir nepriėmimo.
Dalintis – tai kalbėti apie savo patirtį, nebandant panaikinti kito tiesos. Tai sakyti: „Man tai svarbu“, „Aš taip jaučiuosi“, „Man skauda“, ir palikti kitam teisę turėti savo išgyvenimą.
Nepriimti – tai reikalauti, kad kito patirtis pasikeistų, kad ji sutaptų su manąja. Tai bandyti įrodyti, kad kita pusė mato neteisingai.
Priimti kito perspektyvą nereiškia su ja sutikti, nereiškia išduoti savo vertybių ar atsisakyti savo nuomonės. Tai reiškia pripažinti, kad kito vidinė patirtis yra tikra – net jei ji skiriasi nuo mūsiškės. Santykiuose gali egzistuoti dvi tiesos tuo pačiu metu. Dvi skirtingos istorijos apie tą pačią situaciją. Dvi skirtingos reakcijos į tą patį įvykį.
Kai vienas „laimi“ ginčą, jūsų artimas ryšys dažnai pralaimi. Nes artumas nėra apie nugalėtoją. Jis apie ryšį. Gylis atsiranda tada, kai nustojame kovoti dėl to, kuri versija teisingesnė, ir pradedame domėtis, ką ji reiškia. Kartais pakanka vieno sakinio: „Padėk man suprasti, kaip tu tai matai.“ Ne tam, kad iš karto sutikčiau. O tam, kad iš tiesų išgirsčiau.
Kai partneris jaučiasi išgirstas, jo gynyba silpnėja.
Kai žmogus jaučiasi suprastas, jis tampa atviresnis ir kitai perspektyvai.
Taip kuriamas artimas emocinis ryšys.
Dažnai konfliktas nėra tik apie dabartį. Jis apie senas patirtis, apie ankstesnius nusivylimus, apie neišsakytas baimes. Kai partnerio žodžiai paliečia seną žaizdą, reakcija tampa stipresnė nei pati situacija. Tuomet mes kovojame ne tik su žmogumi priešais, bet ir su savo praeities patirtimis.
Artumas prasideda ten, kur baigiasi įrodinėjimas
Artumas prasideda ne tada, kai abu mato tą patį, o tada, kai abu gali likti ryšyje matydami skirtingai. Kai įmanoma pasakyti: „Aš vis dar matau kitaip, bet man rūpi, kaip tai atrodo tau.“ Kai svarbiau ryšys nei teisumas.
Tai nėra lengva. Tam reikia vidinės brandos – gebėjimo suvokti, kad šalia manęs egzistuoja kitokia realybė. Kai šios brandos trūksta, kiekvienas nesutapimas atrodo kaip atstūmimas.
Santykiai nėra apie tobulą sutarimą
Jie apie gebėjimą išbūti skirtumuose, gerbiant vienas kito autonomiją. Kartais porai to išmokti patiems būna sudėtinga, nes į konfliktą įsipina senos gynybos, įpročiai ir neišspręsti jausmai. Tuomet porų terapija tampa erdve, kurioje galima saugiai tyrinėti ne tik „6“ ir „9“, bet ir tai, kodėl mums taip svarbu, kad mūsų matymas būtų pripažintas – ir kaip išmokti girdėti kitą neprarandant savęs.
