Individuali psichoterapija

Tai dėl šios priežasties į tuos pačius įvykius žmonės reaguoja skirtingai. Kiekvienas laikomės įsikibę šių įsitikinimų ir net ieškome išorėje juos palaikančių faktorių – įrodymų.

Dažnai mūsų problemų priežastis būna šie klaidingi įsivaizdavimai. Klaidingi, nes kelia mums niūrią nuotaiką, esame nepatenkinti ir nusivylę, pikti ar kupini baimės, nerimo. Norėdami sau pagelbėti, mes dažnai susikuriame dar daugiau taisyklių, nuostatų, nes tikime, kad apsaugosime save. Ir dažnu atveju dar labiau pakenkiame sau – vietoj to, kad šalintume mums kenkiančius įsitikinimus, mes juos stipriname.

Leiskite sau kartais suabejoti ar jūsų nuostatos ir taisyklės yra visada tinkamos ir teisingos. Leiskit sau stabtelėti ir užklausti savęs, ar TIKRAI tam tikras mano požiūris man padeda? Ar TIKRAI tam tikri mano įsitikinimai daro mane laimingu? Gal aš laikausi jų todėl, kad nežinau ir nemoku gyventi kitaip. Bijau, nes nežinau kas būtų jei mano požiūris pradėtų keistis. Net atrodo, kad išduočiau save. Pirmasis žingsnis – atpažinti klaidingus įsitikinimus, antrasis – suabejoti jais, trečiasis – keisti juos sau naudingais. Leiskite sau būti laimingais.

Nesėkmės, klaidos ar kiti žmonių žodžiai taip pat nenusako tavo vertės. Tai, kad kažkas nepavyko, nereiškia, kad esi nevykęs. Tai, kad kažkas tavęs nepasirinko, nereiškia, kad esi nepakankamas. Tavo vertė nėra derybų objektas. Ji nėra priklausoma nuo rezultatų, produktyvumo ar kitų nuomonės. Ji tiosiog yra – tu tiesiog esi vertingas toks koks esi, visada.

Ir būtent tada, kai jautiesi prasčiausiai, tau labiausiai reikia ne kritikos, o palaikymo. Ne spaudimo, o švelnumo. Ne bausmės, o supratimo. Tada tau labiausiai reikia tavęs, meilės sau. Ir tai nėra egoizmas, egocentriškumas, netampi „savimyla” ar abejingumas kitiems. Tai nėra tobulumo siekis.

Meilė sau pirmiausia prasideda nuo nesmerkimo. Nuo sustojimo ir pastebėjimo, kaip tu pats su savimi kalbi. Ar sakai sau tai, ko niekada nepasakytum brangiausiam žmogui? Ar reikalauji iš savęs daugiau, nei leistum kitam? Mylėti save reiškia kalbėti su savimi taip, kaip kalbėtum su tuo, kurį labai labai myli. Švelniai. Palaikančiai. Su kantrybe. Tai reiškia ne tik sakyti sau gerus žodžius, bet ir elgtis su savimi pagarbiai – leisti pailsėti, paprašyti pagalbos, pasakyti „ne“ kai skauda, per sunku ar tiesiog leisti sau nenorėti. Duoti sau tai, ko tau reikia, net jei anksčiau niekas to nedavė.

Meilė sau taip pat reiškia išgirsti save. Pastebėti, ką jauti. Ko bijai. Ko ilgiesi. Ką slepi nuo kitų – o kartais ir nuo savęs. Išgirsti save be skubėjimo taisyti ar kritikos, vertinimo. Tiesiog pabūti šalia savęs. Nes būtent tada kai jautiesi prasčiausiai, tau labiausiai reikia ne griežto žodžio ar nuvertinimo, o palaikymo. Ne spaudimo, smerkimo, o švelnumo. Ne bausmės ar kaltinimo, o supratimo. Tada tau labiausiai reikia mylinčio žmogaus šalia – tavęs.

Po išgirdimo ateina priėmimas. Priimti, kad šiuo metu esi toks, koks esi – su savo baimėmis, klaidomis, neužtikrintumu. Priėmimas nereiškia sustoti, nebespręsti problemų ar nebesistengti. Jis reiškia, kad pokytis prasideda ne iš neapykantos sau, o iš rūpesčio, pasirūpinimo savimi. Ir tik tada, po truputį, atsiranda meilė sau. Ne kaip staigus jausmas, o kaip kasdienis pasirinkimas. Pasirinkimas savęs nebeapleisti. Pasirinkimas būti sau artimu, sąjungininku, o ne priešu.

Gali būti, kad nemoki savęs mylėti. Gali būti, kad niekas tavęs to neišmokė. Gali būti, kad vidinis kritikas labai stprus. Tai suprantama. Meilė sau dažnai prasideda nuo labai mažų žingsnių. Nuo vienos švelnesnės minties. Nuo vieno karto kai sustoji ir paklausi savęs: „Ko man dabar reikia?“ Nuo vieno karto, kai vietoj savęs plakimo pasirenki suprasti save. Tai kelias, gyvenimo filosofija. Žingsnelis po žingsnelio. Kartais sugrįžtant atgal. Kartais suklumpant. Tik kiekvienas mažas žingsnis yra labai svarbus.

Tu esi unikalus. Nėra kito žmogaus su tavo patirtimis, tavo jautrumu, tavo būdu matyti pasaulį. Net jei šiuo metu matai savyje tik trūkumus, tavo jautrumas gali būti tavo stiprybė. Tavo abejonės gali rodyti kad tau rūpi. Tavo skausmas gali liudyti kad esi gyvas ir gebi mylėti. Tu nesi daug daugiau nei tik tai. Tu esi visoks ir tu esi brangus ir vertingas toks koks esi. Esi žmogus, kuriam kartais sunku. Ir tai nereiškia, kad esi nevertas meilės – o ypač savo paties meilės. Pasakyk sau šį mažą labai svarbų dalyką šiandien, dabar. Pasakyk sau vieną švelnią mintį sau. Pagalvok ką galėtumei sau atlesiti. Atlik vieną dalyką, kuris rodytų kad tu rūpi savau. Nes tu esi svarbus, vertingas, Tu esi unikalus. Ir tai yra Ypatinga.

Kai jus užplūsta nemalonūs jausmai, įsiklausykite į savo mintis. Prisiminkite, kodėl supykote, kokios mintys sukosi jūsų galvoje tuo metu. Ar dėl to, kad kitas žmogus kažko nepadarė, nepasielgė taip, kaip jums norėjosi arba jūs tikėjotės? Ar kilo tokia mintis? Pagalvokite, dėl ko paskutinį kartą jautėtės kaltas. Galbūt dėl to, kad nepadarėte kažko, ką galvojate, kad turėjote arba kiti tikėjosi iš jūsų?

Taip, mes esame įpareigoti elgtis pagal įstatymus ir tam tikras taisykles. Tačiau visą kitą mes konstruojame patys – nustatome normas, patys susikuriame savo taisykles, iš vaikystės atsinešame susiformavusius įsitikinimus.

Mes patys pasirenkame kaip norime elgtis, kuo norime tikėti, kaip jaučiamės – visa tai yra mūsų sprendimai. Ir tikėjimas „aš privalau/ turiu” arba “kiti privalo/ turi” yra mūsų pačių susikurtas. Ir jei tebeturime šį klaidingą mąstymą, tada spaudžiame ir kankiname save ir kitą: keliame tam tikrus reikalavimus, normas, taisykles ignoruodami atvirumą kiekvieno pasirinkimui, pagarbą norėjimui ir nenorėjimui, būvimą savimi.

Šie pojūčiai išgąsdina, o išgąstis dar labiau pagreitina kvėpavimą. Taip susiformuoja uždaras ratas.

Sąmoningai sulėtinus kvėpavimą, ypač šiek tiek pailginus iškvėpimą, nervų sistema gauna signalą, kad pavojus praėjo. Kūnas pradeda lėtinti širdies ritmą, mažėja raumenų įtampa, stabilizuojasi pojūčiai. Todėl „pakvėpuok“ iš tiesų reiškia „padėk savo nervų sistemai grįžti į pusiausvyrą”.

Ir kvėpavimas – tik viena iš priemonių. Dažnai žmonės gyvena nuolatiniame įtampos režime ir net nepastebi, kiek jų kūnas suspaustas: pakelti pečiai, įtemptas žandikaulis, paviršutiniškas kvėpavimas. Relaksacijos pratybos padeda išmokti atpažinti šią įtampą ir ją paleisti.

Vienas būdų yra sąmoningai įtempti ir atpalaiduoti skirtingas raumenų grupes. Kitas – nukreipti dėmesį į kūno pojūčius: kaip pėdos remiasi į grindis, kaip nugara liečiasi prie kėdės, kaip juda kvėpavimas. Tokie paprasti veiksmai padeda grįžti į „čia ir dabar“ ir sumažinti vidinį sužadinimą.

Autogeninė treniruotė yra dar viena gilesnė savireguliacijos forma. Jos metu ramioje padėtyje dėmesys sutelkiamas į kūno pojūčius ir kartojamos trumpos, raminančios formuluotės, susijusios su sunkumo, šilumos ar ramybės pojūčiu. Tai padeda aktyvinti natūralius atsipalaidavimo mechanizmus ir palaipsniui mažinti bendrą įtampos foną. Ši praktika ypač naudinga esant lėtiniam stresui, miego sunkumams ar nuolatiniam vidiniam nerimui.

Svarbu suprasti, kad nė viena iš šių priemonių nėra „stebuklingas mygtukas“. Jos neveikia akimirksniu ir nėra skirtos visiškai panaikinti nerimą. Nedidelė įtampa yra normali ir reikalinga. O reguliariai praktikuojant kūnas išmoksta greičiau grįžti į pusiausvyrą.

Rūpinimasis savimi dažnai prasideda nuo labai paprastų dalykų – vieno lėtesnio įkvėpimo, sąmoningai nuleistų pečių ar kelių minučių tylos. Iš šių mažų žingsnių formuojasi didesnis vidinio stabilumo jausmas.

Jei norisi suprasti giliau kaip veikia šios praktikos ir kaip jas taikyti kasdienybėje, kviečiu skaityti plačiau ir peržiūrėti vaizdo įrašus.