Trukmė ir kaina
Poros konsultacija
Trukmė 1,5 val. Kaina 90 Eur.
Rekvizitai pavedimui:
Gintarė Ševčenko
LT217300010181630626
Konsultacijos vyksta:
Kabinete Radvilėnų pl. 8, Kaune
Nuotoliu prisijungus su Google Meet nuoroda
Porų terapija
Daugelis porų į terapiją ateina tik tada, kai problemos jau tampa akivaizdžios – nuolatiniai konfliktai, pasitikėjimo krizės ar emocinis atitolimas. Tai visiškai suprantama – sunku pripažinti, kad santykiai patiria sunkumų, ypač jei kasdienybė pilna darbo, rūpesčių ar vaikų įsipareigojimų. Tačiau dažnai geriau kreiptis ankstyviau, nes net maži nesusipratimai, neišspręsti ginčai ar nepersitvarkiusios senos traumos gali ilgainiui išaugti į rimtesnius santykių sunkumus, kuriuos vėliau spręsti kur kas sudėtingiau.
Dažnai poros galvoja: „Mes tik ginčijamės dėl smulkmenų, gal galime patys susitvarkyti“, arba „Tai tik laikina – praeis“. Tačiau kartais tie „maži dalykai“ yra tik viršūnė – po jais slypi neišspręsti nesaugumo jausmai, neapdorotos praeities traumos ar nenusakomas pyktis, kuris vis vien pasireiškia vėl ir vėl. Tai visiškai normalu – net patys „geriausi“ žmonės ne visada žino, kaip susitvarkyti su santykių iššūkiais. Porų terapija padeda tai suprasti, o ne vertina ar peikia.
<Skaityti toliau>
Porų terapija suteikia saugią aplinką, kurioje galite:
– suprasti, kodėl kyla konfliktai, net jei vienas ar abu partneriai daro tai „netyčia“;
– atpažinti senas traumas ar praeities patirtis, kurios santykiuose aktyvuojasi ir sukelia emocinę įtampą;
– mokytis naujų bendravimo, klausymosi ir problemų sprendimo įgūdžių, kurie gali pakeisti kasdienę santykių dinamiką;
– jaustis saugiai, net jei dar nemokate visko spręsti ar tik pradedate suvokti, kas vyksta jūsų santykiuose.
Terapeutas veikia kaip gidas ir saugi erdvė, kurioje galima atvirai kalbėti apie tai, ką dažnai sunku ištarti net artimiausiam partneriui. Jūs mokotės ne tik spręsti konfliktus, bet ir užmegzti tikrą supratimą, empatiją ir pasitikėjimą, kurie leidžia jaustis saugiai ir mylimai santykiuose.
Porų terapija nėra apie kaltinimus ar sprendimų primetimą – tai protingas, saugus ir struktūruotas būdas kurti tvirtus, suprantamus ir laimingus santykius. Ankstyvas kreipimasis dažnai leidžia problemas spręsti lengviau, greičiau ir su mažesne įtampa, kol neišaugusios į didelius konfliktus ir nesukėlusios ilgalaikio emocinio nuovargio.
Jeigu jaučiate, kad ginčai dažniau užvaldo jūsų dienas nei džiaugsmas, pasitikėjimas tarp jūsų silpsta arba jaučiatės atitolę vienas nuo kito, praeities išgyvenimai ar traumos kartojasi jūsų santykiuose… Tuomet ateiti į porų terapiją yra drąsus ir teisingas žingsnis, kurio tikslas – ne keisti jūsų partnerį, o sukurti sąlygas, kad abu jaustumėtės išgirsti, suprasti ir mylimi.
Investuoti į santykius anksti – tai investicija į ateitį, kurioje mažiau įtampos, daugiau ryšio ir tikro bendrystės jausmo. Porų terapija padeda ne tik spręsti problemas, bet ir užmegzti tokį ryšį, kuriame abu galite augti, jaustis saugūs ir laimingi kartu.
Vyrų ir moterų skirtumai
Prieš kelerius metus kolega pasidalino labai išradingu video apie vyrų ir moterų skirtumus. Iki šiol jis juokina iki ašarų 
Sveikas humoras duoda lenguvo pristatant sudėtingas temas, o prireikus, lengviau ir prisiminti.
Dalinuosi ir su jumis tam, kad apie kai kuriuos rimtus dalykus galėtumėte tiesiog pajuokauti. O identiškai situacijai kartojantis namuose, kai kurias įtampas galėtumėte nuleisti juokais.
Konfliktai
Įsivaizduokite ant žemės nupieštą skaičių: vienas žmogus mato „6“, kitas – „9“, ir abu yra teisūs. Šis paprastas vaizdas labai tiksliai atspindi tai, kas vyksta poros santykiuose. Konfliktai dažniausiai kyla ne todėl, kad vienas klysta, o todėl, kad partneriai mato situaciją iš skirtingų perspektyvų.
Dažnai ginčai prasideda nuo kasdienių dalykų – neplautų indų, vėlavimo, pamiršto skambučio ar jausmo, kad kitas „visada“ ar „niekada“ kažko nedaro. Tačiau po šiais ginčais dažnai slypi gilesni išgyvenimai: vienas jaučiasi emociškai nepastebėtas, kitas – neįvertintas už pastangas; vienam trūksta artumo, kitam – saugumo ar patvirtinimo.
Bandydami įrodyti, kad mūsų matomas „6“ yra vienintelė tiesa, mes tolstame vienas nuo kito. Artumas pradeda rastis tada, kai atsiranda noras suprasti, kaip tą patį skaičių mato partneris, ir išgirsti jausmą, slypintį už žodžių. Santykiuose nėra vienos tiesos – yra dvi patirtys, ir ryšys stiprėja tada, kai mokomės priimti ir suprasti jas abi.
Poreikiai santykiuose
Santykiai nėra tik jausmų rezultatas ar „chemija“. Jie paremti poreikiais.
Kiekvienas žmogus ateina į santykį turėdamas tam tikrus vidinius lūkesčius ir troškimus: būti mylimam, svarbiam, matomam, saugiam, geidžiamam, priimtam, gerbiamam.
Šie poreikiai nėra silpnumo ženklas. Jie yra psichologinės struktūros dalis.
Kaip kūnui reikia maisto ir poilsio, taip santykiuose žmogui reikia emocinio saugumo, artumo, stabilumo ar gyvybingumo. Santykiai tampa ta erdve, kurioje šie poreikiai gali būti patenkinti – arba nuolat frustruojami.
Konfliktai dažnai kyla ne dėl „blogo charakterio“, o dėl neatpažintų poreikių.
„Tu manęs neklausai“ gali reikšti poreikį būti išgirstam.
„Tau rūpi tik darbas“ gali reikšti poreikį jaustis prioritetu.
„Tu niekada nenori artumo“ gali slėpti geidžiamumo ar švelnumo poreikį.
Kai poreikiai lieka neįvardyti, konfliktas tampa asmeniškas.
Meilės struktūros trikampis
Kartais kyla klausimas kokie yra mūsų santykiai su partneriu – kuo mūsų ryšys stiprus, ko jame trūksta, koks yra mūsų balansas. Įsivertinti poros santykius nėra lengva – tai procesas, kuriame susipina jausmai, patirtys ir įsitikinimai. Vis dėlto psichologas Robertas Sternbergas pasiūlė paprastą, bet aiškią sistemą, padedančią suprasti meilės struktūrą.
Jis teigia, kad meilę sudaro trys pagrindiniai komponentai – emocinis intymumas, aistra ir įsipareigojimas. Kiekvienas iš jų prisideda prie santykių kokybės, o jų derinys apibrėžia, kokie tie santykiai yra šiandien.
Aistra – tai fizinė trauka, energija, noras būti su kitu. Kai santykiuose yra tik aistra, jie dažnai būna intensyvūs, kupini įtampos ir žavesio, bet trumpalaikiai. Juose trūksta gylio ir emocinio ryšio.
<Skaityti toliau>
Intymumas – tai emocinis artumas, gebėjimas dalintis mintimis, jausmais, būti savimi. Tokie santykiai dažnai primena šiltą draugystę – saugią, nuoširdžią, bet ne visada aistringą.
Įsipareigojimas – tai sąmoningas sprendimas būti kartu. Kartais poros išlieka kartu be artumo ar aistros – dėl vaikų, finansų ar baimės likti vieniems. Tokie santykiai gali suteikti stabilumo, bet dažnai praranda gyvybingumą.
Kai susijungia aistra ir įsipareigojimas, santykiai atrodo stiprūs, bet be emocinio artumo jie tampa labiau priklausomybės nei artumo forma. Intymumo ir įsipareigojimo derinys kuria tvirtą draugystę ir pagarbą, nors aistros gali būti mažiau. O santykiai, paremti artumu ir aistra, būna šilti, gyvi, tačiau be planų – partneriai mėgaujasi dabartimi, vengdami kalbų apie ateitį.
Kai visi trys komponentai susijungia, atsiranda brandžioji meilė – ryšys, kuriame dera artumas, aistra ir sprendimas būti kartu. Tokia meilė primena draugystę, partnerystę ir romantiką viename.
Kiekviena pora skirtinga. Priežastys, kodėl santykiuose dominuoja vienas ar kitas komponentas, yra labai individualios. Vieniems svarbiausia aistra, kitiems stabilumas ar emocinis saugumas. Problemos dažniausiai kyla tada, kai partnerių poreikiai šiuose trijuose aspektuose nesutampa.
Empatija
Vienas geriausių video apie santykius. Bene labiausiai pasikartojanti mūsų klaida – taisyti, patarinėti, spręsti. Taip nutinka todėl, nes nemokam išbūti su jausmais – norisi kažką daryti, kad tik tos nemalonios emocijos pasitrauktų. Ne iš blogų ketinimų, ne specialiai, iš nežinojimo. Kabinete dažnai išgirstu „tai ką daryti, jei nedaryti”. Atsakau tą patį – klausytis, girdėti, atjausti, pabūti, apkabinti, suprasti – ir kartais tai tikrai būna sunku.
Įmetu jums 1,5 min. trukmės humoristinį video, gal lengviau padės prisiminti, kad kai kyla noras taisyti, patarti, reikia klausytis ir atjausti. Žmogus „susitaisys” pats, nenugalinkite jo 
(jei norite lietuviškų subtitrų, youtube paspauskit nustatymų ikoną 
→ Subtitrai → Versti automatiškai → pasirinkit Lietuvių)
Atjauta santykiuose
Artimuose santykiuose mums visiems reikia vieno paprasto, bet labai svarbaus dalyko – jaustis išgirstiems. Ne patarimų, ne sprendimų, o buvimo šalia. Dienos metu sukaupiame daug įtampos, smulkių nusivylimų, nerimo ar džiaugsmo, kuriuo norisi pasidalyti.
Kai partneris sustoja ir iš tikrųjų klausosi, tarp jūsų kuriasi saugumo ir artumo jausmas. Būtent iš tokių kasdienių akimirkų ir stiprėja santykiai.
Net paprastas vakaro pokalbis apie dienos įvykius gali tapti artumo ritualu. Tačiau kartais tai gali būti sunku – vienam ar abiem nejauku girdėti kito liūdesį, pyktį ar baimę. Tokios reakcijos dažnai nėra abejingumas, o išmoktas būdas saugotis sudėtingų jausmų.
Atjauta prasideda nuo supratimo, kad visi atsinešame savo istoriją. Giliau apie konkrečias praktikas ir žingsnius, kurie padeda kurti atjautą kasdieniuose pokalbiuose, skaitykite žemiau.
Poros sąveikos įsivertinimo klausimynas
Kai santykiuose iškyla problemų, kartais būna sunku tiksliai suprasti ką mes darome ne taip. Galime įvardyti problemas, bet atrodo, kad visos taikomos technikos joms spręsti yra netinkamos, neveikia… Jautriai reaguojame į partnerio klaidas, įgūdžių trūkumus, o savyje pastebime dedamas pastangas ir kylantį nusivylimą.
Rekomenduoju išbandyti santykių įsivertinimo klausimyną. Siūlyčiau klausimyną pildyti dviese, nes tikslas yra ne tik atlikti įsivertinimą (surinkti balus), bet ir sužinoti kaip jūsų partneris mato jūsų įgūdžius, dedamas pastangas ir santykių dinamiką.
Aukos trikampis
Santykiuose su draugais, artimaisiais, ar partneriais neretai įstringame vadinamajame „aukos trikampyje“ – scenarijuje, kai tampame auka, gelbėtoju arba kaltintoju.
- Auka jaučiasi bejėgė, nuskriausta, ieško, kas ją išgelbėtų, pati vengia sprendimų, mano, kad be kitų pagalbos ji nesusitvarkys. („Viskas yra blogai ir aš pati negaliu, nesugebėsiu“).
- Gelbėtojas skuba padėti net tada kai to nereikia. Jis tiki, kad auka negali apsieiti be jo, todėl jaučiasi būtinas. („Auka be manęs nesusitvarkys, aš privalau jai padėti“). Taip jis palaiko aukos bejėgiškumą.
- Kaltintojas kritikuoja, smerkia ir priekaištauja. Jis mano, kad auka yra pati kalta dėl savo sunkumų. („Tai tavo kaltė, privalai pasikeisti“). Ir taip dar labiau įstumdamas auką į jos vaidmenį.
Nepastebima manipuliacija
Kartais mes nepastebime, kaip mūsų požiūris į save ir pasaulį palaipsniui keičiasi, kaip kitas žmogus sistemingai silpnina mūsų pasitikėjimą savo mintimis, jausmais ir patyrimais – mūsų vidinis balsas ima silpti, o kito žmogaus žodžiai atrodo svarbesni, logiškesni už mūsų paties patirtį.
Tai dažnai prasideda nuo frazių, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo nekaltos arba rūpestingos: „Tu per daug sureaguoji“, „Taigi čia bajeris“, „Tu per daug galvoji”, „Aš tik noriu padėti”. Bet ilgainiui supranti, kad visos jos veda ta pačia kryptimi – tolyn nuo mūsų tikrovės ir arčiau kito žmogaus versijos – mes pradedame abejoti savo jausmais, savo prisiminimais, savo teise matyti dalykus savaip.
Kai išmokstate pastebėti šias manipuliacijas, neįmanoma jų nebematyti ir jos tampa neefektyvios – ir tai iš tikrųjų reiškia, kad jūsų savęs ir pasaulio suvokimas veikia taip, kaip ir turi veikti.
Nekalbadieniai
Konsultacijų metu pastebiu, kad vis dar reikia nemažai kalbėti ne tik apie konstruktyvius konfliktus, bet ir apie tėvų „nekalbadienių“ žalą vaikui. Dažnai sulaukiu komentaro: „Gerai, kad vaikas nemato kaip mes pykstamės“…
- taip, nemato kaip pykstatės (*bet nemato ir kaip taikotės*),
- nemato „blogo” tėvų elgesio (*neišmoksta, kad kartais reikia „pastovėti už save” *),
- nemato ir, kad susipykę (*jaučia tik ore tvyrančią įtampą*),
- nemato ir apie ką pykstatės (*„nesuriša“ kas yra pykčio objektas, koks ir nieko elgesys sukėlė įtapą, kad tai „ne apie jį“*).
Visa tai reiškia, kad vaikas patiria didelį neapibrėžtumą (nežinią), o teisingai interpretuoti ar „susiprotėti“ jie dar nemoka – tiesiog jie per maži, nėra suaugę, kad suprastų suaugusiųjų elgesio ir emocijų niuansus.
Vaikų auklėjimas
Rekomenduoju pasiklausyti apie auklėjimą, 50 minučių, labai maloniai pateikta esminė ir svarbi informacija.
LRT | Radijas. Čia ir dabar. Psichologė Aušra Kurienė: daug maišaties, kas auginant vaikus yra ribos, o kas – noras, kad jie netrukdytų. Pokalbis su psichologe-psichoterapeute, Paramos vaikams centro vadove Aušra Kuriene. Ved. Giedrė Čiužaitė.
Dvimetis ir vėl nustvėrė aštrų peilį. Keturmetė parduotuvėje šaukia ant mamos, nes ši neperka dar vienos lėlės. Paauglys tėvams sako, kad nerūko, nors nuo jo sklindantis kvapas ir kišenių turinys rodo kitaip. Visose situacijoje buvo peržengtos ribos, kokio elgesio iš vaikų tikisi suaugusieji. Kaip ribas brėžti ir palaikyti? Kokios ribos reikalingos patiems augantiems žmonėms, kada tenka pripažinti, kad tėvai yra per griežti ir siekia, jog vaikas būtų patogus jiems?
